Krucifiksai yra neatsiejama Latgalos kraštovaizdžio dalis ir savita liaudies meno išraiška. Latgaloje krucifiksai pradėti statyti XVIII amžiuje, o jų statymo tradicija ypač sparčiai plėtojosi XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais.
Seniausi žmonių atmintyje išlikę kryžiai buvo paprasti, grubiai aptašyti ir palyginti neaukšti. Jų paprastumą lėmė to meto sąlygos ir, tikėtina, ribotos meistrystės galimybės. Laikui bėgant kryžių išvaizda keitėsi. XX a. trečiajame dešimtmetyje pradėjo rastis kryžių su stogeliais. Skirtingais laikotarpiais statyti kryžiai skyrėsi tiek aukščiu, tiek forma. Kai kur jie siekė net 4 metrų aukštį, o jų stogeliai buvo gausiai dekoruoti.
XX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiais atsirado daug masyvių, iš cemento lietų kryžių, kurie savo forma buvo gana panašūs. Taip pat buvo paplitę ketaus kryžiai su betoniniais pagrindais. XX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais kryžius imta atnaujinti, vėl naudojant medieną.
Pakelės kryžiai ir su jais susijusios tradicijos yra vienas seniausių ir gražiausių Latgalos kultūros papročių. Gegužės vakarais prie kaimų kryžių rinkdavosi vietos gyventojai bendrai maldai. Čia būdavo giedamos religinės giesmės ir kalbamos maldos.
Siekdama išsaugoti ir tęsti šią tradiciją, J. Soikāns Ludzos meno mokykla surinko informaciją apie Ludzos savivaldybėje esančius krucifiksus.
