Apie Ludzos savivaldybę
Šiame gražiame, ežerų ir miškų turtingame regione rytinėje Latvijos pusėje Baltijos latgalių gentys pasirinko gyventi dar I amžiuje prieš Kristų. Tai liudija 14 gyvenviečių, daugiau nei 25 piliakalniai ir apie 70 pilkapių. Tarp Mažojo ir Didžiojo Ludzos ežerų, ilgo kalnagūbrio viršūnėje, apskrities riboms saugoti iškilo medinė latgalių pilis, o aplink ją ėmė dygti gyvas ir turtingas miestelis, kuris buvo pavadintas Ludza, pilies valdovo dukters Liucijos vardu.
Pirmą kartą Ludzos vardas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1177 m. Kijevo Ipatijos kronikoje, kur paminėtas faktas apie Ludzoje gimusį ir pakrikštytą kunigaikščio Riuriko sūnų. 1777 m., kai Latgala buvo prijungta prie Rusijos, ji tapo rajono centru, o netrukus tapo dideliu prekybos centru ir išaugo į antrą pagal dydį Latgalos miestą po Daugpilio. Laisvosios Latvijos valstybės laikais Ludza buvo ekonomiškai ir socialiai aktyvus miestas, kuriame veikė 238 įmonės, 356 parduotuvės, graži katalikų medinė bažnyčia, ligoninė, gimnazija, stotis, muziejus, tačiau po 1938 m. gaisro ir karo ji prarado beveik visus medinius senamiesčio statinius ir strategiškai svarbiausius pastatus.
Ludza visada buvo svarbioje prekybos kelių tarp Europos ir didžiulės Rusijos sankirtoje. Ši aplinkybė lėmė krašto ir žmonių likimą – ją bandė pavergti ir rusai, ir švedai, ir lenkai, ir vokiečiai. Per šimtmečius čia taip pat apsigyveno estai, rusų sentikiai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai. Šiandien miesto veidą ir ateitį žymi svarbių kelių ir įvykių sankryža, kasdienybės ir tradicijų, kultūros ir meno sąveika. Nuo 2004 m. Ludza yra Europos Sąjungos pasienio miestas.
Foto: A.Lebeds
